atviržti

1 atvir̃žti, -ia, àtviržė intr. duoti, suteikti, dalyti: Teipo jam atvirš malones mielaširdumo savo DP32. Elgetos šventieji atviržia nuopelnų savų ir lobių dvasiškų tiemus, kurie jiemus tų daiktų kūno nudalija DP308. Už visus… gerodarymus, kuriuos man… atvir̃žt dosnai teikeis, labai dėkavoju DK185. O prieg tam turto savo ne ant prabangų, bet ant privalimų tevartoj[a], o ižg to, kas jam beliektis, totvirž arba nudalija noriai reikalingiemus DP512. Ne tiektai viso apleist nenorim, bet nei ižg to, kas mumus liektis, nugrynusiemus nenorint atviržt, o tačiau gyvatos amžinos tikimės DP512. [Šv.] Povilas ragina, idant avis piemeni, klausytojas koznadiejai, mokytinis daktarui savam atviržtų̃ vėl visokio to pasaulio gero DP367. Kiek kartų sutiksite kurį elgetą elmožinos prašantį, tad jam su noru penigų atvir̃žkite DP100. \ viržti; atviržti; paviržti